Prancūzų dešiniųjų mąstytojas, žurnalistas ir rašytojas Gijomas Fėjus (Guillaume Faye) gimė 1949 m. Angulemo (Angoulême) mieste. Paryžiaus politinių mokslų institute studijavo politikos mokslus, taip pat istoriją bei filosofiją. Dirbo radijuje, televizijoje, rašė į kelis prancūziškus žurnalus, taip pat ir į Tarptautinių strateginių tyrimų instituto leidžiamus leidinius. Keleto knygų autorius, iš kurių svarbiausios: „Tautų žudymo sistema“, „Vakarų nuopolis“, „Archeofuturizmas“, „Europos kolonizacija. Tiesa apie imigraciją ir islamą“. 2001-aisiais paskelbė Europos atgimimo manifestą, pavadinimu „Kodėl mes kovojame?“.

Savo darbuose Gijomas Fėjus pasisako už tradiciškai kultūrinių ir religinių vertybių gaivinimą, etninę pasaulėžiūrą, organinių bendruomenių – nuo tradicinės šeimos iki tautos – stiprinimą, naująjį elitarizmą, kiekvienos atskiros Europos tautos, kaip ir visiems bendros europietiško žmogaus dvasingumo paieškas. Rašytojas neigiamai vertina bet kokį tapatybės praradimą, multikultūralizmą, dvasinį ir moralinį Vakarų civilizacijos nuosmukį, neeuropietiškų religijų ekspansiją, visišką Vakarų pasaulio žmogaus sumaterialėjimą. Savo kūrinių dėka prancūziškai kalbančiose šalyse Gijomas Fėjus vertinamas kaip vienas pagrindinių konservatyvaus tradicionalizmo mąstytojų.

Šis Gijomo Fėjaus interviu buvo duotas belgų žurnalui „Antheios“. Ir nors nuo šio pirmąkart į lietuvių kalbą išversto pokalbio praėjo ne vieni metai, mes manome, kad Fėjaus mintys vis dar ne mažiau aktualios ir dabar.

Žurnalas „Antheios“: Kas jūs, pone Fėjau?

Gijomas Fėjus: Negalėčiau savęs apibūdinti. Bet kuriuo atveju aš esu daugialypis, neturintis specializacijos. Aš esu „politeistas“ savo paties gyvenime. Ir nors turiu politinių mokslų diplomų – niekada nevertinau jų rimtai ir nesiekiau jų tik tam, kad galėčiau pasipuikuoti buržuazinėje visuomenėje tarp oficialiosios inteligentijos. Aš dirbau ir automobilių pardavimo srityje, vedžiau humoristines laidas vietos radijuje, įvairiomis temomis rašiau knygas ir straipsnius. Dirbau reklamoje, dideliuose spaudos leidiniuose. Dabar aš rašau knygas, rengiu spaudos konferencijas visoje Europoje, leidžiu informacinį biuletenį, su kuo galėčiau save pasveikinti.

Kelios mano protėvių kartos gyveno gališkuose Puatu-Šarantos (Poitou-Charentes) ir Limuzeno (Limousin) regionuose, kuriuose puikiai dera keltų ir romėnų tradicijos. Buvau auklėjamas nacionalizmo ir bonapartizmo dvasia, tačiau aš tapau Europos patriotu. Išaugau stambios Paryžiaus buržuazijos terpėje, bet niekuomet nepalaikiau jų konformistinių ir materialistinių idealų; niekuomet jai nepavydėjau todėl, kad jos siūlomas gyvenimo būdas visiškai manęs nedomino.

Antheios: Koks jūsų intelektualinis kelias?

G.F.: Nemėgstu žodžio „intelektualinis“. Leiskit man vieną gana griežtą pastabą. Aš visada maniau, kad „intelektualinis“ galima sieti su intelektu lygiai tiek pat, kiek onanizmą galima sieti su meile. „Intelektualas“ – tai save įsimylėjęs tipas, bizantiškų religinių mąstytojų paveldėtojas, ieškantis priedangos grynų (ir 95 proc. melagingų) idėjų sferoje, beprasmiškai švaistantis savo laiką ir verčiantis tą patį daryti kitus.

Pirmiausia, dvasiškai mane paveikė Nyčės „Linksmasis mokslas“ ir „Antikristas“. Su Nyčės darbais susipažinau savo filosofijos dėstytojo dėka, besimokydamas pas jėzuitus Paryžiuje. Pastarasis religinis susivienijimas tik formaliai auklėjo krikščioniška dvasia: kur kas daugiau jis domėjosi antikiniu graikų ir lotynų humanizmu. Kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų, bet abu mano pagonybės šaltiniai – Nyčės filosofija ir graikų-lotynų kultūra yra gautos iš jėzuitų.

Aš ilgai studijavau ir įgijau tokį labai eklektišką išsilavinimą, jungiantį savyje senovės kalbas, politinius mokslus, istoriją, geografiją, filosofiją, ekonomiką. Tai padėjo man išvengti specializacijos ir likti „visažiniu“, tačiau aš nepriklausau jokiai teoretinei ar ideologinei sektai, o visuomet stengiausi mąstyti savarankiškai.

Nesu „eruditas“ ir nemėgstu „intelektualaus citavimo“ – šios savamokslių manijos. Aš mąstau intuityviai, apreiškimais, tačiau nepriklausau kokiai nors „idėjinei mokyklai“ ar „judėjimui“. Mano bibliotekoje yra šimtas knygų – pačių svarbiausių – kitas aš padovanojau arba pardaviau.

Vienu metu aš dalyvavau situacionistų judėjime, kuris paviliojo mane savo Vakarų visuomenės tuštybės kritika. Jo dėka aš ilgainiui (aštuntajame dešimtmetyje) susidomėjau GRECE grupe ir „naujųjų dešiniųjų“ judėjimu. Tačiau 1986 m. atsiribojau nuo pastarojo judėjimo, supratęs, kad mano skatinamos idėjos išsiskyrė su centristiniais jo vadų įsitikinimais.

Antheios: O koks buvo Jūsų dvasinis kelias?

G.F.: Manojoje pagonybėje nėra nieko spiritualistinio ar mistiško: ji yra kūniška, gyva, poetiška ir labai asmeniška. Mano gyvenimo kelias jokiu būdu ne „dvasingas“, o grynai emocinis. Pagonybės turtingumas, kurio neturi nei viena kita „religija“, yra jos įvairiapusiškume. Yra miškų ir žemės pagonybė, yra rūko virš smėlio lygumų ir soliarinės ugnies pagonybė, yra šaltinių ir nimfų pagonybė, yra mūšių garsų pagonybė, yra fėjų dainų pagonybė, yra ūžiančių reaktorių pagonybė, yra didžiųjų dievų-globėjų pagonybė ir namų židinio dvasių pagonybė. Pagoniška dvasia apjungia vienoje organiškoje kosminėje pilnatvėje visas žmonijos aistras su visu menkumu ir didybe. Pagonybė – gyvo pasaulio veidrodis.

Manęs niekuomet netraukė ezoteriniai tekstai, mistiniai polėkiai, diskusijos apie simboliką. Man pagonybė – tai visų pirma poezija, estetika, intuicija, bet jokiais būdais ne teorija, ne sekta ir ne ginklas. Artimiausia man yra keltų ir romėnų pagonybė. Juk aš išaugau jos įtakoje.

Bekūnis „dvasingumas“ man visuomet atrodė labai nuobodus. Galbūt todėl, kad aš jo nesuprantu. Iš Evolos aš pasiimu tik jo sociologines ir politines teorijas – patį „evolizmą“ laikau netinkamu, o Genono (atsivertusio į islamą) tekstus – visiškai nevykusiais. Mano pagonybė yra apoloniška ir dionisiška. Ji – intuityvi, ją žavi judesys, jėgos grožis, o ne maldos. Gyvenimas – tai efektyvumas, istorinis produktyvumas. Istorija išsaugo atmintyje įvykius, o ne abstrakčius apreiškimus ir užmarščiai pasmerktas abstrakčias teorijas. Tik veiksmas yra efektyvus, ir tik jis yra minties ir estetinio sielos judesio tikslas.

Pagrindinis pagonybės tykantis pavojus yra intelektualizmas – abstrakčių, sausų, nuo gyvenimo atitrūkusių idėjų garbinimas. Pagonybė – tai ne mokslinė disertacija ir šaltas pažinimas, o ryžtas veikti. Mane visuomet žavėdavo faktas, kad graikų-lotynų, germanų ir keltų pagonybėje nebuvo nieko „apreikšto“: ji buvo labai aktyvi ir karinga.

Viena iš priežasčių, padariusių mane „pagonimi“ ankstyvoje vaikystėje, buvo susižavėjimas laukine gamta – mišku, jūra ir kalnais. Būdamas paaugliu aš mėgdavau pėsčias vaikščioti po vieną gražiausių Europoje miškų – Kubrą. Šis miškas yra mano Gimtinėje, ir juo arčiau aš artinausi prie Atlanto vandenyno, tuo aiškiau girdėjau grėsmingą kriokimą ir Eolo ūžesį. Paskiau aš užkopdavau ant kopos, kur merdėjo paskutinės pušys, ardomos druskos ir vėjo gūsių. Ten man atsiverdavo Poseidono didybė: baugi, abejinga žmonijos rūpesčiams. Didžiulės bangos trankydavosi į krantą ir keldavo sūkurius, o begalinėje balto smėlio juostelėje stovėjo skydai su užrašu „maudytis draudžiama“. Mane visuomet žavėjo ši laukinė ir baugi gamtos pusė, kai už neapsakomo grožio slepiasi pavojus, dievų įkandimas.

Bet esant tokiai pagoniškai pasaulėžiūrai mane vilioja ir didžiuliai miestai bei monumentali architektūra, harmoningai suderinanti savyje galybę ir grožį: Versalis, Tadž-Mahalas, Strasbūro ir Ulmo katedros, Čikagos vokiečių architektūrinė mokykla, 30-ųjų neoklasicizmas, grubus atominių povandeninių valčių ir lėktuvų grožis. Galybės ir tvarkos triumfas, kylantis iš gamtos ir žmogaus, įtakoja mano asmeninę pagonybę. Mano veiksmų priežastimi niekuomet nebuvo nuogas teoretizavimas ar mistinė ekstazė, o visuomet tiesioginis pojūtis. Vienas mano draugas krikščionis apkaltino mane „svajinga pagonybe“. Ir jis buvo teisus, nežinodamas, kad žmonių svajonės galbūt yra siųstos dievų. Dievai jau seniai išrado internetą.

Antheios: Taigi jūs kaip pagonis esate jautrus pokyčiams. Kaip gyvas seismografas. Ką reiškia jums pagonybė šiandien?

G.F.: Mano pagonybė yra pozityvi. Tai nėra reakcija į kažką. Aš ne antikrikščionis, o ikikrikščionis ir postkrikščionis. Nė su niekuo nesuvedinėju sąskaitų. Pagonybė buvo prieš krikščionybę ir vis dar dega europiečių širdyse. Aš tvirtai įsitikinęs kad pagonybė amžina. Kaip Jūs rašote jūsų knygoje „Pagoniški orientyrai“ (šios knygos autorius – Kristoferis Žeraras), pagonybė remiasi trimis ašimis: ryšys tarp kartų ir ryšys su savo žeme, kosminis pasinėrimas į gamtą, amžini jos ciklai ir „ieškojimai“. Šia prasme pagonybė – tai pati seniausia ir pati natūraliausia pasaulio religija. Ji giliai integruota į europiečio sielą.

Pagrindiniai pagonybės bruožai – tai šventumo ir „pasaulietiškumo“ vienybė, cikliška arba sferinė laiko koncepcija; idėja, pagal kurią pasaulis yra ne kažkieno sutvertas, o įsuktas į tapsmo ritmą: be pradžios ir pabaigos; tragiškas gyvenimo pojūtis ir bet kokio nihilizmo atsisakymas; protėvių kultas, kartų perimamumas, ištikimybė draugams ir tradicijoms; atsisakymas bet kokio universalaus apreiškimo ir atitinkamai nuo bet kokio fanatizmo, fatalizmo, dogmatizmo ir priverstinio prozelitizmo. Pasakysime, kad pagonybė visuomet apjungia priešybes vienoje harmoningoje vienovėje.

Dar norėčiau pridurti, kad pagoniška moralė, pavyzdžiui, Marko Aurelijaus moralė, kelia žymiai aukštesnius reikalavimus, negu krikščioniška moralė. Pagonybė reikalauja iš žmogaus susivaldymo, visuomenės taisyklių ir gyvenimiškos tvarkos gerbimo. Ši moralė kyla ne iš bausmių logikos ir tikintis visagalio Dievo atpildo, bet gimsta iš vidaus ir psichologiškai priimamos kaip būtina „pareiga“.

Pagoniškų panteonų dievai morališkai nėra aukščiau už žmones. Jie tiesiog yra nemirtingi. Tai „antžmogiai“, turintys magiškos galios. Pagonybėje, priešingai negu bibliniame monoteizme, žmogus nėra pažemintas priešais dievybę. „Iliadoje“ dievai kaunasi vienoje ar kitoje pusėje, bet jie turi tų pačių trūkumų ir aistrų, kaip ir žmonės.

Mane veikė du priešingi, bet vienas kitą papildantys pagonybės variantai: gamtos pagonybė ir jėgos, meno, protingojo prado pagonybė. Beje, abu šie variantai emocionalūs. Mano pagonybė yra „prometėjiška“, t.y., šiuolaikinė, ardanti leistinumo ribas. Alenas de Benua, vadovaudamasis E.Jungerio kategorijomis, ją apibūdino kaip „titanišką“.

Europa niekuomet nenustojo būti veikiama savo pagoniškosios pasąmonės. To pavyzdys – visa Europos poezija ir plastikos menas. Grynai krikščioniški kūriniai nedaro jokio įspūdžio, o visas katalikiškas menas paženklintas pagonybės įtakos. Ar tai nėra tos dieviškosios jėgos pasireiškimas, nepaisant visų monoteistinių krikščioniškų dogmų?

Krikščionybėje, o būtent krikščionybėje po II-ojo Vatikano susirinkimo (kuri jau neturi nieko bendro su kryžiaus žygių krikščionybe), mane piktino tas silpnųjų, aukų, nugalėtųjų išskyrimas. Garbė buvo paskelbta nuodėme ir įvardinta kaip prieštaraujanti „dievo keliams“. Išganymo per kančią idėja, toji neapykanta gyvenimui neturi nieko bendro su pagoniškąja didvyriškos mirties idėja.

Be to, man yra nepriimtina pirminės nuodėmės sąvoka, perkelianti ant manęs atsakomybę už Kristaus kančias. Kur kas daugiau, negu kuri nors kita religija, pagonybė vienu metu yra garantas kaip visuomeninės, taip ir kosminės tvarkos. Ji remiasi logika „kiekvienam savo“, o ne chaotiškais Visatos poslinkiais. Jos socialinis modelis glaudžiai siejasi su teisingumo, tvarkos ir laisvės sampratomis, kurios savo ruožtu pagrįstos disciplina. Pagonybė kyla iš to principo, kad žmonija yra įvairialypė, ir kažkoks jos susivienijimas jokiais būdais nėra iš anksto nulemtas. Juk istorija – tai begaliniai ir nenuspėjami virsmai. Priešingai monoteistinėms religijoms, pagonybė laikosi žmonijos įvairialypumo principų. Įvairialypumo, sudaryto iš vienalyčių tautų. Organiška pagoniškoji pasaulėžiūra vertina tautas kaip vieningos lemties bendruomenes. Kaip mes matome iš graikiškosios pagonybės, patriotizmo ir savo unikalumo suvokimu suvienytos bendrijos ir yra tasai pagrindas, ant kurio dievybės-globėjai įkūnija aiškiai politinius „kraujo bei dirvos“ aspektus.

Pagonybė siejasi ne tik su „baugios gamtos“ estetika, ne tik su kartais žiauriais dievais, ne tik su kerštingu barbariškumu, bet ir su prometėjišku mokslo bei technikos titanizmu. Atsiminkime, kad ir Vulkaną-Hefaistą – kalvių dievą. Tačiau galios techniką reikėtų skirti nuo komforto technikos, o europietis visada pasąmonės lygmenyje siekė konkuruoti su dieviškąją jėga bei įvaldyti ją. Judėjiškoji-krikščioniškoji tradicija neklydo: jos Dievas reikalavo iš žmogaus pažaboti savo išdidumą, nesiartinti prie pažinimo medžio, nekurti ginklų, gebančių konkuruoti su Dievo sukurta, nekintančia ir tobula tvarka. Beje, atsiminkime Vernerio fon Brauno laikų amerikietiškų raketų ir kosminių programų pavadinimus: Toras, Atlantas, Titanas, Jupiteris, Delta, Merkurijus, Apolonas… Nė viena iš jų nesivadino „Jėzus“, „Taika ir meilė“ arba „Biblija“. Ir visa tai šalyje, kurioje krikščionybė faktiškai yra valstybinė religija. Kosminės Europos raketos pavadinimas yra Ariana, prancūzų sausumos kariuomenės atominių raketų pavadinimai – Plutonas ir Hadas, Indijos pajėgų – Agnis. Britų laivai tradiciškai pavadinami Hermio, Ajakso, Heraklio vardais… Tokiu būdu egzistuoja tam tikras dvasinis ryšys tarp pagoniškosios mitologijos vaizdinių ir šiuolaikinės galios technikos. Atsiminkime ir pastovią krikščioniško mentaliteto žmonių opoziciją genų inžinerijai ir biotechnologijai (praeityje jie pasisakydavo ir prieš medicininius tyrimus). Jiems tai atrodo kaip dieviškosios kūrinijos profanacija. Krikščionių ir islamistų įsivaizdavimuose Visata padalyta į dieviškąją ir nedieviškąją dalis, ir visa, kas šventa, įkūnyta tik Dieve.

Pasak jų, gamtą gali keisti tik Dievas, o ne žmogus. Jeigu žmogus pakeis patį save, tai jis kris į didžiausią nuodėmę todėl, kad siekia „pagerinti“ tai, kas jau sukurta Dievo, ir niekaip nesusitaiko su jam iš anksto nulemta vieta. Antroji žmogaus vykdoma „nuodėmė“ – tai nuodėmė prieš antropocentrizmą. Žmogus buvo sukurtas pagal savo kūrėjo pavidalą, jis skiriasi nuo kitos gamtos, o gyvūnai ir augalai tėra tik nieko nereiškiantys biologiniai mechanizmai. Kas bus, jeigu žmogus pasiskelbs savo paties kūrėju ir pradės manipuliuoti savo paties gyvenimu? Jis įvykdys dvigubą nuodėmę: įsikiš į savo paties, bet Dievui-Kūrėjui priklausančią terpę, tuo nuodėmingai išaukštindamas save patį.

Dualistiniai monoteizmai visuomet atmesdavo šias dvi „šventvagystes“. Pagoniui toks požiūris nėra priimtinas. Gamta yra šventa savaime, o ne sukurta Šventosios Dvasios. Ji nėra sukurta, bet dieviška visame kame. Nėra jokių prieštaravimų tarp „natūralaus“ ir dirbtinio žmogiškumo, todėl, kad natūralu yra viskas, taip pat ir tai, kas „dirbtina“. Mokslo sukurta „aukštesnioji gamta“ irgi yra Gamta. Pagoniui rūpi tik tai, naudingas ar žalingas jam bus vienoks ar kitoks dirbtinis kūrinys. Jis nesmerkia „dirbtinumo“ kaip metafizinio prado.

Todėl kyla klausimas: ar gali tokie dalykai kaip klonavimas, inkubatoriai, genetiškai modifikuoti organizmai, atominės technologijos būti etiški? Tokį klausimą, pagimdytą monoteistinės sąmonės, reikia pakeisti kitu, praktiškesniu ir artimesniu tikrovei klausimu: „Kenksmingas ar naudingas bus įsikišimas į genomą arba materijos struktūrą?“. Pagonims idėjos – tai ginklas. Pagoniškasis mentalitetas šalinasi bet kokios metafizikos ir lieka „fizišku“ tik todėl, kad yra tikras: niekas niekuomet neatims iš Gamtos jos šventumo. Savo knygoje „Archeofuturizmas“ aš pabandžiau parodyti, kad judėjiškasis-krikščioniškasis ir islamiškasis mentalitetas nesugebės priimti biotechnologijų ir ateities mokslo bei technikos su visa jų titaniška, prometėjiška dvasia nei iš etinių, nei iš teologinių, nei iš kultūrinių pozicijų. Aš manau, kad tai pasiekiama tik pagoniškam mentalitetui. Beje, įdomu yra tai, kad trijose monoteizmo nepaliestose srityse – Indijoje, Japonijoje ir Kinijoje – genų inžinerija laikoma savaime suprantamu dalyku.

Net nemanau čia kalbėti simboline pranašų kalba ir nurodinėti kelius. Man egzistuoja „Juodoji pagonybės Saulė“, žaižaruojantis požeminis žaizdras. Tai yra tai, ką Heidegeris pavadino „pačiu pavojingiausiu“ – tai pati tragiško iššūkio likimui esmė. Mokslas ir technika dermėje su valia valdyti; savęs įtvirtinimo ir estetikos sinergija, bandymai pačiam tapti Dievu – visa tai yra dvasingos Visatos dalimi, kurios neįmanoma apibrėžti, kuri, kaip sakė Ovidijus, turi likti šešėlyje, „palaimos šešėlyje“. Ir šis demiurgiškasis aspektas būdingas būtent europietiškajai pagonybei. Šios anglys visuomet ruseno ir bet kuriuo momentu gali įsiplieksti kaip ugnikalnis. Mes tai vadiname persikūnijusių Dievų sugrįžimu. Yra viena bendros europiečių pagoniškosios šeimos paslaptis, apie kurią primena visos senosios mitologijos, tačiau neišduodamos jos prigimties. Paslaptis ir esmė, kuri, mano manymu, yra nesuvokiama protu. Tai paslaptis, kurią intuityviai suprato Heidegeris ir išsigando jos. Skaitant pagrindinę Heidegerio knygą „Klaidingi keliai“ susidaro įspūdis, kad jis puikiai suprato šiuos kelius, kaip ir tai, kur jie veda. Heidegeris išsigando savo paties pranašysčių, paskandindamas jas tylėjime. Tai kurgi veda mūsų istorijos kelias? Į galimą titanų ir Prometėjo pergalę. Žinau, kad Dzeusas užpyks ant manęs už tokius žodžius, tačiau aš trokštu šios pergalės. Tegul ji būna trumpalaikė, tačiau tai bus estetinis sprogimas, demiurgų darbo karūna, ta amžinoji akimirka, apie kurią kalbėjo Nyčė. Būtent Nyčė taip ir išgąsdino Heidegerį, kuris jį puikiai suprato, o ne paprastai perskaitė.

Antheios: Kaipgi gyventi tokioje įtampoje?

G.F.: Senoji Europos religija gyvena daugybėje lygmenų: „folkloriniame“, tradicionalistiniame, etniniame panteizme be tikėjimo suasmenintus dievus. Taip pat visur pastebimas masinis katalikiškųjų kultų atsisakymas, sugrįžimas prie plačiai paplitusios tautinės pagonybės, įjungiant metų laikų ciklų ir Saulėgrįžų šventimą. Kalėdos vėl įgauna pagoniškąją prasmę. Reikėtų paminėti ir dažnus, kartais ir pasąmoningus pagonybės motyvus mene, literatūroje, filosofijoje. Pagonybė atgimsta ne nominaliai, bet kaip stichiškas gyvybės virsmas, kaip pasaulėžiūra.

Mano nuomone, nepaisant aiškiai giminingos pasaulėžiūros, tarp indiškosios ir europietiškosios pagonybės esti nemažai skirtumų. Pirmosios vystymasis nebuvo niekuomet nutrūkęs, todėl ji išliko labai artima Antikos laikų liaudies pagonybei. Indijoje iš tiesų tiki dievų panteono egzistavimu. Europoje neįmanoma grįžti prie tokios situacijos. Iš mūsų europietiškosios pagonybės liko tik trupiniai, be to, jie egzistuoja pogrindyje. Būtent dabar, ant didelių mūšių slenksčio atgimsta pagonybė. Ji atgimsta tam, kad užpildytų besitraukiančios ir vis labiau kapituliuojančios bažnyčios paliekamą tuštumą. Šiandienos Europoje mums reikia laukti neopagonybės atgimimo, bet jos formų numatyti neįmanoma.

Antheios: Kokia galėtų būti ateitis?

G.F.: 2020 metais Europoje vyraus chaotiškas įvairių religijų ir tikėjimų mišinys. Krikščionybės laukia krachas ir subyrėjimas. Kova vyks tarp pagonybės ir islamo. Ar tai bus dvasinis, ar tikrasis karas? Nežinia. Pagonybės galia ir nenugalimumas slypi jos sąjungoje su gyvybinėmis jėgomis, todėl jos neįmanoma nugalėti, ji niekuomet negali išnykti, priešingai monoteizmams, kuriems istorijoje „išskirtas“ tik tam tikras periodas, todėl, kad monoteizmai bazuojasi ant dogmatiškų teorijų. Tačiau Europa jau niekuomet negrįš prie tokių kulto formų, kokios buvo ikikrikščioniškais laikais ar nūdienos Indijoje. Manau, per artimiausius 20 metų situacija taps tokia:

1. Islamas taps labiausiai praktikuojama religija (dėl demografinių priežasčių ir masinio žmonių perėjimo į islamą), kas yra labai katastrofiška.

2. Nepaisant socialinio-ekonominio nuosmukio ir kitų grėsmių (kas visuomet buvo palanku mesianistinėms monoteizmo religijoms), į savo ideologinę liniją įklimpusi katalikų bažnyčia ir toliau užsiims sindikalizmu bei politika: jos nuosmukis ir marginalizacija nuo to tik greitės. Aš visiškai netikiu „masine katalikų reakcija“ ir grįžimu prie XIX a. katalikybės, ko taip norėtų Jonas Paulius II.

3. Aš numatau daugybės krikščioniškų atšakų ir sektų atsiradimą. Mažų, bet klestinčių: tradicionalistinių, charizmatinių, sinkretiškai mistinių ir t.t., nepripažįstamų Vatikano.

4. Reikia tikėtis lėto, bet nenutrūkstamo budizmo plitimo Vakarų areale. Tačiau šis budizmas „vakarės“ ir taps tik iškreiptu to originalaus Azijos budizmo atspindžiu.

5. Ateinančiame geležies amžiuje galime numatyti staigų ateizmo ir agnostinio abejingumo nykimą. Užtat patraukliomis taps pagoniškos formos. Kokios – iš anksto sunku pasakyti. Atsiras religijos, kurias aš vadinu laukinėmis (be jokio niekinančio atspalvio). Tai bus įvairių įdomių elementų mišinys, bet būtent jis ir suformuos tą dirvą, iš kurios galbūt pakils persikūnijusios europietiškos pagonybės atgimimas. Tokie „laukiniai tikėjimai“ jau egzistuoja, tačiau kol kas jie veikia neryžtingai, apgraibomis…

Taigi aš manau, kad XXI amžiuje mes tapsime nenuspėjamų pagonybės formų, dievų metamorfozės liudininkais. Viskas bus įmanoma tame chaose, iš kurio reikalui esant gimsta nauja tvarka. Pagonybė – tai visiška priešingybė toms Vakarus griaunančioms paleistuvystės jėgoms. Ji aukština ir sutaurina visuomeninės tvarkos imperatyvus. Kosminiai pagonybės pradai – tai dviejų priešingybių – dionisiško jausmingumo ir pasitenkinimo bei apoloniškos būtinybės šiuos jausmus suvaldyti suvienijimas. Viskas, kas kenkia sveikam rūšies ar tautos, polio ar valstybės (romėniška to žodžio prasme) egzistavimui, negali vadintis „pagonišku“. Pagonis niekuomet nebus nei puritonu, nei pastoviai seksualiai susirūpinusiu (tai, beje, yra labai artimos viena kitai pozicijos), nei anarchistu, nei tironu (antrasis kyla iš pirmojo).

Pagonybės taip pat negalima sieti nei su nepakančiu dogmatizmu, nei su absoliučia tolerancija. Siekdami tam tikro „visuomeninio politeizmo“, kai kurie paviršutiniški pagonys ploja visuomenės susiskaldymui į daug mažų uždarų bendruomenių, nežinodami, kad visi Senosios Graikijos autoriai, pradedant Aristoteliu, visuomet pasisakė prieš tautų susiskaldymą – tą palankią dirvą prievartai ir despotizmui įsigalėti. Monoteizmai, priešingai, gina susimaišymo idėją tam, kad susikurtų sau lengvai valdomas mases, nesuvienytas etnokultūrinio solidarumo. Šie supuvę „pagonys“, kaip ir šiuolaikiniai prelatai, sveikina islamą kaip „ekumenizmo praturtinimą“ (nesuprasdami totalitarios ir monopolistinės Mahometo religijos logikos). Kosmopolitizmas visiškai svetimas pagoniškojo Polio sampratai. Jis giminingas ankstyvajai judėjiškai-krikščioniškai ar paulinistinei „pliuriversumo“ koncepcijai. Nepamirškime, kad graikų-romėnų pagonybė rėmėsi hierarchine dievų-globėjų garbinimo samprata, kuri vienijo valstybę ar atskirą polių bei veikė politinės tautos bendruomeninę tvarką. Etnoso teisė čia buvo aukščiau už atskiros asmenybės teises, o etnosą vienijančios jėgos laikytos svarbesnėmis už kažkokias paskiras bendruomenes.

Iš kitos pusės, aš su nepasitikėjimu žvelgiu ir į grynai negatyvistinę pagonybę, besiremiančią tik emocionalia antikatalikybe. „Pliekti“ tradicinę Europos katalikybę – tai tuščias laiko ir jėgų švaistymas. Marijos kultui skirtos knygos įžangoje (kuri labai sujaudino katalikus) aš rašiau apie tai, kad Dievo Motinos kulto šaknys siekią ikikrikščioniškąjį europiečių mentalitetą, todėl pagonys privalo jį gerbti. O kaipgi kitaip paaiškinti tokį didelį Marijos ir kitų šventųjų garbinimo populiarumą? Beje, kai kurie šių dienų katalikų bažnyčios vyskupai stengiasi sumenkinti šiuos kultus, vadindami juos „politeistiniais“. Kalbant apie skirtumus tarp pagonybės ir krikščionybės, aš užimu lygiai tokią pat poziciją kaip viduramžių istorijos specialistas P. Vialis, kuris savo paskutinėje knygoje „Viena žemė, viena tauta“ rašo, kad pagonybė nėra antikrikščioniška. Ji yra nekrikščioniška ir postkrikščioniška. Kaip ir Nyčė, jis nurodo, kad prarają tarp judėjiškosios krikščionybės ir pagonybės sudaro krikščionybės polinkis į kentėjimą, o ne į heroizmą, į išganančios kančios jėgos šlovinimą, mazochizmą, kaltės ir atgailos jausmą, nuodėmę, o ne į valią gyventi ir garbės etiką.

Dabar aš surizikuosiu papranašauti, remdamasis grynai savo asmenine intuicija. Šios pranašystės gali išsipildyti arba pasirodyti visiškai klaidingomis. XXI a. Europoje įvyks radikali krikščionybės marginalizacija, o naujoje formoje atgimusi pagonybė susidurs su agresyviu islamu. Katalikų mažuma prisijungs prie vienos ar kitos stovyklos. Bet, kaip savo pranašiškoje knygoje „Birželio Saulėgrįža“ rašė Monterlanas, būsimame dievybių kare „sugrįš didysis Panas“, kaip grėsmėje atsidūrusios, kolektyvinės europietiškosios sąmonės įsikūnijimas.

Antheios: O kaip jūs vertinate krikščionybę?

G.F.: Mano manymu, Romos imperijoje krikščionybė nugalėjo pagonybę dėl etninio II-ojo amžiaus chaoso. Vieningas dievas-išgelbėtojas visiems etnosams, besikreipiantis į kiekvieną praradusį savo šaknis individą asmeniškai, karų ir netvarkos plėšomame pasaulyje pakeitė senuosius dievus-globėjus. Mano galinti daug ką šokiruoti pozicija yra tokia: krikščionybė ir islamas buvo apokaliptinės sektos, kurios pasinaudojo chaosu, siekdamos nuversti prigimtinius tikėjimus ir tapti oficialiais kultais. Žinoma, Romos katalikybė ir graikų-slavų stačiatikybė dėl savo tam tikro istorinio sumišimo su pagoniškomis tradicijomis nutraukė ryšius su ta pirmine judėjiškąja-krikščioniškąja tradicija, prie kurios Katalikų bažnyčia taip norėtų sugrįžti po II-ojo Vatikano susirinkimo, būtent dėl to labai greitai prarasdama savo pozicijas tarp tikinčiųjų europiečių.

Nesu istorikas, tačiau iškelsiu hipotezę, kad didžiuoju istoriniu išsiskyrimu buvo ne tiek universalios apaštalo Pauliaus krikščionybės atsiskyrimas nuo judaizmo, kiek „supagonėjusios“ judėjiškosios krikščionybės susiformavimas viduramžiais, leidęs krikščionybei įsitvirtinti Europoje. Antrasis didysis lūžis įvyko XX a. septintajame dešimtmetyje, kai katalikybė, sekdama pražūtingu protestantizmo pavyzdžiu, ėmė kratytis „pagonybės“ ir įgauti vis labiau pasaulietinį atspalvį. Tai sukėlė masinį žmonių nusivylimą bažnyčia. Sako, kad tada įvyko katalikybės rejudaizacija. Ne! Judaizmas – absoliučiai tautinė, tam tikra prasme teigiama religija, kuri neturi nieko bendro su šių dienų humanitarine, apeigiškai nuskurdusia katalikybe; su jos abstrakčia „meilės“ sąvoka, propaguojama su neurotiniu maniakiškumu, nieko neduodančiu tikintiesiems. Neturiu nieko prieš katalikybę, kuri kadaise buvo išties užmaskuota pagonybė, bet šios religijos monolitiškumas, atmetęs savo šventą kalbą ir ritualus, skilo būtent po II-ojo Vatikano susirinkimo.

Virtusi absoliučiu monoteizmu, krikščionybė tapo tik kopija, kuri niekuomet nesugebės atsilaikyti prieš originalus: islamą ir judaizmą. Iš esmės, krikščionybės likimas yra dramatiškas. Europoje ji įsitvirtino todėl, kad iš dalies sumišo su pagoniškomis tradicijomis ir dėl kai kurių savo pirminių principų paneigimo. Paskiau, norėdama vėl sugrįžti prie tų pačių principų (II Vatikano susirinkimas), ji sumišo su šiuolaikinėmis „apšvietos amžiaus“ idėjomis. Kaip pasekmė, įvyko krikščionybės desakralizacija, kuri šiuolaikinėje bažnyčioje pasireiškia tik užkeikimais Kristaus vardu, neapčiuopiama žmogaus teisių sąvoka, abstrakčiu altruizmu ir pacifizmu. Krikščionybė tapo ideologija, kurioje nebeliko nieko transcendentiško, jokios didelės politikos. Apie tai rašė katalikų mąstytojas Tomas Molnaras. Šiandienos krikščionybė – tai jau ne ta katedrų statymo epocha.

Savo knygoje „Archeofuturizmas“ aš svajojau apie europiečių grįžimą prie Viduramžių pagoniškosios katalikybės, tuo metu kai elitas priims Marko Aurelijaus ir Prometėjaus neopagonybę. Galbūt likimas mums ruošia būtent tokį sprendimą?

Negalima ieškoti paguodos pas dievus. Dievai gerbia tik garbę ir jėgą, bet ne maldas. Žmogus gali tapti laimingu ir sveiku tik savo dvasios jėgos ir stiprios valios pagalba. Pagonis nesiklaupia prieš savo dievus: jis mesdavo jiems iššūkį, dėkodavo jiems ir stengdavosi užsitarnauti jų palaiminimą. Krikščionybė išvystė kastracijos teologiją, paskelbusi mus visus kaltais ir nepilnaverčiais. Pagonis gundė savo dievus arba ginčijosi su jais, o monoteistas maldauja dievo ir žeminasi prieš jį.

Iš kitos pusės judėjiškoji krikščionybė, kaip ir islamas, nesugebėjo išspręsti pagrindinio klausimo kitaip, kaip tik paskelbdama jį paslaptimi. Jeigu Dievas yra pats geriausias ir galingiausias, tai kodėl jis leidžia žmonėms kentėti? Ar neapgavo mūsų Dievas? Ar jis pats geriausias, tačiau leidžia atsirasti blogiui todėl, kad nėra pats galingiausias? Ar jis pats galingiausias, bet leidžia atsirasti blogiui todėl, kad jame yra žiaurumo elementas? Tai žymioji „blogio problema“. Monoteistiniai teologai niekuomet nesugebėjo įminti šios mįslės, kurią įminė pagoniškieji Graikijos ir Indijos filosofai: dievai nėra visagaliai ir nėra altruistiški. Jie, kaip ir mes, įpinti į Kosmosą bei turintys savo likimą. Šie filosofiniai skirtumai, mano manymu, įrodo, kad pagoniškasis mentalitetas kur kas arčiau realybės ir turintis kur kas daugiau ateities perspektyvų, negu kiti. Išsakęs visą tai pakartosiu, kad jaučiu gilią simpatiją tradicinei katalikybei ir stačiatikybei todėl, kad pagonis visuomet mąsto konkrečiai ir be jokio fanatizmo.

Antheios: Ką reiškia jūsų sukurtas terminas „archeofuturizmas“?

G.F.: Tai yra mano sukurtas neologizmas. To paties pavadinimo knygoje aš stengiuosi apibrėžti tam tikras mąstymo kryptis ir vystau keturias pagrindines idėjas:

1. Po utopiško šiandienos epochos epizodo būsimasis pasaulis sugrįš prie „archaikos“, t.y., ne į praeitį, o prie tūkstantmetinių žmonijos bendruomenių principų, kardinaliai priešingų nūdienos Vakarų principams.

2. Natūralią esminių principų tvarką atmetusi Vakarų civilizacija juda link didžiulių katastrofų visose srityse. Reikia tikėtis chaoso ir šiuo periodu ruošti naują, po chaoso stosiančią tvarką.

3. Dabartiniai ir būsimieji technikos pasiekimai prieštarauja iš krikščionybės atsiradusiai nūdienos etikai. Į sceną turi pakilti nauja, prometėjiška tabu laužymo ir rizikos etika, kuri buvo būdinga antikiniam pagoniškajam pasauliui ir tikrajai graikiškojo humanizmo etikai, šlovinusiai žmogaus valią aukščiau bet kokio transcendentinio įstatymo.

4. Šis prieštaravimas tarp natūraliųjų įstatymų ir prometėjizmo gali būti įveiktas tik atsisakius egalitarizmo: „žmonija juda dviem greičiais“.

Kad geriau suprastumėte tai, ką aš kalbu, skaitykite mano knygas.

Antheios: Jūs taip pat publikavote prieštaringą darbą apie musulmonišką Europos kolonizaciją. Ką jus galėtumėte mums apie tai papasakoti?

G.F.: Islamo dominavimas 2020 metais dėl demografinių priežasčių nėra linksma perspektyva. Krikščionybės silpnumas prieš islamą ir materialistinį ateizmą yra tai, kad ši struktūrizuota išganymo religija yra organizuota valstybės pagrindu aplink dvasininkiją, dogmas ir griežtus priesakus. Bet nė viena organizacija nėra amžina, todėl laikui bėgant ji nublanksta galingesnio politinio, ekonominio arba religinio konkurento atžvilgiu. Ir šiandieną krikščionybė traukiasi tiek fiziniu, tiek moraliniu lygmeniu. Katalikybė yra progresuojančios mažakraujystės būsenoje.

Iš kitos pusės, katalikybė padarė didžiulę klaidą siekdama savo pačios modernizacijos tiek šventuose raštuose, tiek ir teologijoje. Ir ši modernizacija taps jai fatališka. Islamo jėga jo paties napajudinamume. O pagonybė – priešingai, primena tas nendres iš Lafonteno pasakėčios. Palyginus su monolitišku pranašų religijos ąžuolu, pagonybė įkūnija gyvenimo gūsį, o ne aplinkui dogmą sustingusią organizaciją. Pagonybės lankstumas kyla iš jos skepticizmo ir realizmo. Krikščionybė Europoje traukiasi nuo puolančio islamo, nes ją nurungia stipresnis brolis-konkurentas. Pagonybė nesikiša į šį „šeimos ginčą“. Ji iš principo kitokia. Todėl, tęsdamas savo seną, logišką ir atsinaujinusį Europos puolimą islamas neišvengiamai susidurs su pagoniškuoju mentalitetu. Aš žinau, kad yra islamui simpatizuojančių taip vadinamų pagonių. Ir jie žiauriai klysta. Jie nežino, kokį likimą jiems, „netikėliams ir stabmeldžiams“, ruošia islamas. Kai žydai ir krikščionys tapo pavergtąja mažuma (dchimmi), juos ištiko Aitel Hebiros avinų likimas. Užtenka perskaityti visose Europos mečetėse ir musulmoniškose mokyklose dėstomą ketvirtąją Korano surą, kad tuo įsitikintume.

Kai kurie krikščionys tiesiog kaukia, kai aš aiškinu jiems, kad aš, kaip pagonis, esu prieš bažnyčių pertvarkymą į mečetes, kuriam neprieštarauja vyskupai. Norėčiau patikslinti, kad nejaučiu nei neapykantos, nei paniekos islamui, bet aš, kaip pagonis, atmetu jo visuomeninius ir dvasinius projektus mano tautai. Aš per daug gerai pažįstu islamą, ilgai jį studijavau. Priešingai nei intelektualieji Paryžiaus taikaus bendruomenių sugyvenimo šalininkai, aš skaičiau Koraną. Musulmonai kvietė mane pasisakyti „prieš islamą“. Ir jie buvo nustebinti tuo, kad puikiai suvokiu jų troškimą užkariauti Europą ir paversti ją Dar-Al-Islamu, kad visos jų kalbos apie pakantų, pasaulietišką islamą yra veidmainiškos. Juk pats Pranašas jiems kalbėjo, ruošdamas naujų žemių užkariavimą: „bučiuok ranką, kurios dar negali nukirsti“. Ir žinot, tie musulmonai – arabai ir pakistaniečiai – man neprieštaravo. Jie šypsojosi ir sakė: „Laimei, mažai europiečių mus pažįsta taip, kaip tu“.

Kalbant apie islamo grėsmę, aš pilnai sutinku su vienu geriausių šios problemos žinovu, jaunu tyrinėtoju Aleksandru del Valė. Jis priklauso tam krikščionių tradicionalistų ratui, kurie puikiai supranta, jog norint pasipriešinti pasaulinei islamo grėsmei, būtina sąjunga su pagoniškomis jėgomis Europoje ir Indijoje. Islamas – tai karingasis universalizmas, labiausia absoliutus iš visų monoteizmų. Šalia savęs jis nepakenčia nieko, išskyrus save patį ir savo teokratinę pasaulėžiūrą. Jis totalitarus tiesiogine to žodžio prasme, jame tikėjimas susilieja į vieną su įstatymu. Ir tegul islamas dažnai gina gerus ir teisingus principus, tegul jis teisėtai pasisako prieš moralinį Vakarų nuosmukį, tačiau jis niekaip nesisieja su mūsų mentalitetu ir mūsų tradicijomis. Neturiu nieko prieš islamą jo paties žemėse, tačiau jo nenutrūkstamas Vakarų Europos puolimas (Prancūzijoje ir Belgijoje tai jau antroji pagal tikinčiųjų skaičių religija) neramina daugiau tokius pat pagonis kaip aš, negu ateistus ar krikščionis.

Antheios: Kokios dievybės jus įkvepia?

G.F.: Kiekviena dievybė įkūnija vieną iš prigimtinių žmogaus aspektų, todėl aš negaliu atmesti nei Veneros-Afroditės, nei Merkurijaus-Hermio, nei kukliųjų larų – namų židinio saugotojų. Aš gerai žinau, kad kiti pagonys kritikuoja mano prometėjiškąjį pagonybės aiškinimą. Iš tiesų visados egzistavo dvi pagonybės formos, kurios gali tarpusavyje pintis: liaudiška pagonybė (aptinkama kiekvienoje pasaulio tautoje, jungianti savyje paprastus prietarus, kurių nevalia atmesti) ir filosofų pagonybė (netikinti objektyvių dievybių egzistavimu, bet tikinčių, kad yra „kažkas antgamtiško“, „nepaaiškinamo“).

Pagonybė atmeta ateistinį materializmą ir gerbia visas pasaulio religijas kaip Tiesos dalelytes, bet ji visiškai atmeta Apreiškimo idėją. Indijos brahmanų ir keltų druidų mokymas suvokė, kad egzistuoja jėga, vienu metu esanti ir telūrinė, ir kosmine. Ir šioji jėga nesisieja su apreiškimo ir išganymo religijomis. Šios jėgos negalima išreikšti dogmų pagalba. Ji jaučiama, ji atsiveria iniciacijose – stichiškose, liaudiškose ir aristokratiškose. Pagonybė skirta sąmoningai tautai ir bendruomenei, o ne atitrūkusioms nuo savo šaknų masėms ir atskiriems individams. Ji atveriama ir paprastų žmonių prietaruose, ir dvasinėse disciplinose. Apolono žaibus ji apjungia su stebuklingais tikėjimais gyvūnų ir miškų būtybėmis (Dioniso, dirvos polius). Mane įkvepia visos dievybės, bet labiausiai Dionisas – ištikimybės ir amžinojo gyvenimo simbolis. Šis besišypsantis (pavojinga šypsena) dievas simbolizuoja gyvybės jėgų srautą, maištą prieš tvarką ir sustabarėjusias dogmas, tai – pasitenkinimo gyvenimu, jo troškimo, gyvenimo tęstinumo dievas. Juk ne veltui krikščionys kai kuriuos Dioniso bruožus priskyrė Šėtonui. Šis pradas absoliučiai priešingas dabar vyraujančiam monoteistiniam, judėjiškajam-krikščioniškajam mūsų civilizaciją apsėdusiam pradui. Taip pat Dionisas yra pati tragiškiausia figūra iš visų dievų: jis žaidžia, juokiasi, kviečia džiaugtis gyvenimu, tačiau jis paruošia mirtinguosius ir neišvengiamam galui.

Saulės dievas Apolonas anaiptol nėra negerbiamas. Man labai patinka vienas Polio Valeri ketureilis, kurį aš skaitau vienu iš geriausių prancūzų poezijoje. Savo eilėraštyje „Eva“ jis sieja dionisišką jaunos mergelės jausmingumą rytmetinio prabudimo metu su didingu saulės judėjimu. Aš visada laikiau šį eilėraštį pačiu „pagoniškiausiu“ visoje prancūzų poezijoje. Nuoga jauna mergaitė po antklode prabunda, rąžosi kaip jaunas gyvūnas, ir…

O iš dangaus aukštybių persmelkdamas žmones
Deginantis saulės diskas, nelyginant žynys
Ant žydrojo altoriaus dieną jis aukoja
Ir laiką vis atskaito iki galo jis…

Dionisas atnaujina gyvybės formas per metamorfozę (vienas grožis sensta, o jį keičia naujasis), tuo tarpu amžinai dangumi keliaujantis Apolonas gina ir užtikrina šią metamorfozę. Dionisas su Apolonu – akimirkos trumpumas ją papildančios amžinybės nekintamume. Todėl man pagonybė – realybė ir gyvenimo kultas visuose lygmenyse (biologiniame, astronominiame, fiziniame ir t.t.). Skirtingai negu išganymo religijos, pagonybė atsisako kurti daiktiškumą, melą, fantomus. Ji priima gyvenimo tragediją su visomis jos maloniomis ir žiauriomis pusėmis.

Pasikartosiu. Pagonybės pagrindą sudaro estetika, tiek dionisiškasis, tiek apoloniškasis pradas. Mūsų epochos menas, poezija ir architektūra, kurios estetinį griežtumą laiko kliūtimi, ir racionalumu vadina paprasčiausią netvarką, tai ne tik maištas prieš pagonišką sielą, bet ir modelis, privesiantis prie katastrofos. Pagonybė yra pasaulio ateitis jau vien todėl, kad ji mato pasaulį tokį, koks jis yra ir koks gali tapti, bet ne tokį, koks turi tapti.

Baigdamas atsakinėti į jūsų klausimus, aš norėčiau pasakyti, kad reikia kurti naujus dievus. Epinis mentalitetas – charakteringa europietiškojo žmogaus tendencija. „Su naujais dievais pražys mūsų ateitis“. Aš puikiai suvokiu, kad mano atsakymuose slypi daugybė prieštaravimų, bet aš ir nesiekiau būti mechaniškai nuosekliu. Rimtai nevertinu tų mokslininkų, kurie ieško prieštaravimų kitų darbuose. Bet koks kūrinys – priešybių rezultatas, bet kokia mintis vibruoja gyvačių kamuolio viduje.